2017 m. spalio 10 d., antradienis

Partizanų kaina - pradinė nuoboda

Jau turbūt laukėte nesulaukėte ko nors apie "Partizanų kainą", jei oficialiai - "Laisvės kaina - partizanai". Tiek minėjau ir tiek bačką ridenau ant jų, tai jau galvojot po pirmos serijos ir bus jau pasiklaikinimų. Aš ir taip galvojau. Bet ne - tai net žiauriau nei "Savanorių kainą" - be nusivaidinimų, nusifantazavimų ir nusiplėšimo į neartus kosmogoninius istorijos dirvonus atsirado ir tas baisusis kiekvieno antro sezono prakeiksmas - nuobodulys.

(LRT kadras)

Gerai, kad šį kartą bent spaudoje buvo mažiau pagiriamojo žodžio - viskas suėjo į Jazzu vaidinamą Salomėją Neri #Raudonojierkė. Jeigu visas dėmesys skiriamas antraplanei personai, kuri numirs vėliausiai 5 dalyje iš 12, akivaizdu, kad nieko ten gero nelaukti, bet visgi ką mes matome.

O matome tą patį ką visada. 1 serija:
Aišku pakartojimai ir visa kita, kad nepamiršt. Ir iškart Main Event - #Raudonojierkė skaito eilėraštį, Nes visi gi to laukia, Sniečkus visai neblogas - tokie ir ūsai ir visa kita. Patarimas - kai filmuosit ant sienų garsiakalbius - filmuokit tuos šalia kurių neina kabeliai plastikiniuose vamzdžiuose iš "Senukų".
Kitas kadras - Lietuvos karininkai ko gero Rūkloje prie sandėlio klauso radijo ir taip ramiai net nepastebi kaip okupantai vieną iš jų sušaudo prie sienos. Nu aišku tokį netikrovišką sušaudymą sunku pastebėt, skirtingai nei baltus nušautojo marškinius - LIETUVIAI NEKRAUJUOJA. Medinis pokalbis kai reik bėgt, tada istorinis intarpas.

Toliau Sniečkus skaito naujausią spaudą, kuria vaizduoja ant stalo išmėtyti 50 metų senumo pageltę lapai ir blankai - ne tokia kaip dabar poligrafija buvo, oi ne.

Prasideda nepriklausomybės akto medžioklė - kaip manote, ar ta visa linija būtų jei aktas nebūtų atsiradęs šią vasarą? Kažin. Gira, Sniečkus, saugumas ieško akto, verčia viską. Faktas, kad tą aktą slėpė, bet, kad akto originalas buvo kaip nors būtinas okupacijai - kažin. Nes nu tikrai negalima pripažint akto negaliojančiu be originalo, tikrai ne kiekviena mokykla ar įstaiga kopijos neturėjo. Toks fileris, kad būtų dar viena linija. 

Atsiranda jau pirmoje serijoje naujas antagonistas vietoje nušauto Ūso - trumpas sovietinis praporas (gal ir koks kitas laipsnis, nesvarbu ir niekam neįdomu, taigi toliau bus Praporas), kuris ten visokius sušaudymus rengia ir lietuvių karininkus terorizuoja. 

Tarpukariniame Vilniuje ar tai Kaune (nesuprasi ten iš tikro kartais kur vyksta veiksmas, nes nerodoma jokiu svarbesniu vietų, kad viską būtų galima filmuot ten pat) gera renovacija - langų plastikinių netrūksta.

Karininkai su grafaičiu Kostu priešaky neša mieles iš kareivinių, supamų dailių akmens masės plytelių šaligatvių. Visi bėgliai su gražiom uniformom, vienas su prasta - spėkit kodėl - akivaizdu, kad gaus kulką, nes nepurvins niekas gerų uniformų. 
Praporas graužia konservus - kodėl sovietai nieko nevalgo be konservų per lietuvių filmus (žiūrėti kitą šedevrą "Emilija iš Laivės alėjos") - kas ten žino - čia gal dieta dėl ekstra piktumo. 
Skystas pasišaudymas su kompiuteriniu garsu ir blyksniais. Bičas su prasta uniforma gauna kulką. Paraporas pagauna Papinigį (gal) ir liepia viską išstukint. Leitenantai krūmuose paisto kažką, peršautasis kraujuoja. 

Vėl sutinkame Marcelę. Ties ja nesustosim. Gerai kai kalėjimai ir viskas atrodo tokie pat nutriušę kaip dabar - turbūt prieš 70 metų sustojo laikas. 

Leitenantai miške graužia lašinius - kažkur gavo nes iš kareivinių pabėgo kaip stovi. Grafaitis kasa pakastus ginklus, draugas su prasta uniforma mirinėja peršautas. Ir kas gi grafaičio ginklų slėptuvėje - keletas 1942 metų RG-42 sovietinių granatų, keletas mokomųjų (dugne skylė) 1941 metų  F1 sovietinių granatų - neblogai kaip kažkas, ką pakasė 1940 metais. 
Peršautam draugui liepia valgyt ir tik po kokių 6 val. po peršovimo sugalvoja sutvarstyt - leitenantai jie, o ne daktarai, nėr čia ko, todėl palikę šautuvus ir granatas miške (spės gi visada sugrįžt) keliauja į Rumšiškes pas Repšį (kuriam max 50 metų turėtų būti, bet atrodo kaip 70 - grimerės pasistengė). Visi keliaują pas grafaičio paną įsimylėjusį daktarą - jis dar bus reikalingas. Po kiek laiko daktaras į miestą vaistų, po 5 min (ar 3, nes leitenantui dar pusė daktaro duotos cigaretės likę) Praporas su savo chebra į kaimą ir semia jau visus - ajai koks vingis siužeto.
Mirštantis leitenantas prasta uniforma pridengia draugus ir susišaudo abu su Praporu Naganais (nors praporo ginklas prieš tai buvo TT, o Lietuvos leitenantas Nagano per ištiestą koją neturėjo), užtat tuščių šovinių revolveriui lengva prasimanyt, ir nesikerta. 

Kad būtų akivaizdu, jog daktaras išdavė tai ir Lietuviai jį įtaria, ir Praporas pamini - nereik čia perdaug sudėtingai.  

Viskas sezono atidarymui - mažokai mažokai.

2 serija:

Sugriuvusioj Kauno tvirtovėj karininkai ir kiti partizanai laukia Kalėdų, vienas kirveliu su dideliu sovietiniu GOST štampu drožia kažkokį baslį.

Toliau kūčios Repšio namuose - partizanai atkeliauja nusipraust ir silkės pavalgyt, bet kaip netikėta - RUSAI KAIME. Tik leitenantai užpečkin, o jau piktasis Praporas ir namie. Repšys gauna Čiako  smūgi (kažkoks naujas garso efektų režisierius gal) ir tada Praporas, kaip kokia Kalintros literatūros mokytoja pasiūlo "paleisti gaidį liepsnojančia uodega".... 
Rusai iškrato namus - kažkaip nepastebi karininkų uniformų, nors tie sklepe tik su marškiniais ir aišku privalomas nušovimas su TT į galvą du paklupdžius ant kelių (buvo "Emilijoje" reik ir čia). Praporas prisidegą kažkokį kontrabandinį "cyzą" su filtru - plaučius saugo, nes turės išgyvent iki paskutinės serijos, dar įkerta Repšiui Čiako suktuką ir išvažiuoja su arkliu į Kauną (sunkvežimis tik vasarai). 

(Neįdomus Sniečkaus ir Teodoro žmonos "sequencas")

(Neįdomus medinis Marcelės ir karininko su zekais "sequancas" kalėjime)

Daktaras gydo Repšį nu Praporo smūgių ir čiešiną per aplinkui jo dukrą.

Galvoju kur man tas daktaras išdavikas matytas - toks jau kažkur buvo. Taigi pasirodo grynas Markulis Erelis iš "Vienui vieni".

 
Daktaras "Partizanų kainoje"
Markulis - Erelis "Vienui vieni"

Bet va kur kinematografijos galia - sugalvojo personažą iš istorijos išsitraukt tai ne pabandė padaryt panašų (nors iki tol visiem kušplaukines barzdas ir ūsus šutino), o išsitraukė iš kito filmo su visa barzda, akiniais ir net tokiu pat rudu ploščium ir skrybele (spoiler alert). Kažkas vasarą filmus žiūrėjo. O reikėjo vikipediją skaityt.

Tikrasis išdavikas Markulis

Taigi daktarą toliau vadinsim Markuliu - nes ir šneka ir liniją varo kaip Markulis iš kito filmo.

(Neįdomus medinis Marcelės ir karininko su zekais "sequancas" kalėjime).

Miško kadras iš drono. Karininkai miške valo ginklus - tradiciniai to meto ginklai - K98k (tokie be pokario pas partizanus nesirodė kol vokiečiai jų nepribarstė), sargas su MP-28 (gal kokie 5 ir buvo visoje Lietuvoje, ir tai po šiai dienai neaišku kur).

O kitur gi #Raudonojierkė prašo Sniečkaus protekcijos, bet nieko nepeša.

Miško kadras iš drono (nu aišku aišku - turite droną). Karininkai miega, Markulis žadina Repšį, nes jau jį tuoj trems. Partizanai ruošiasi gelbėt kaimą, "išsiskleidžia pulti plačia eile", kamera rodo šaulį kurio šautuvo taikiklis pastatytas ties 1000 metrų mažiausiai - kaimas tolokai.
Jau gal išgelbėjo, bet ne - Praporas jau semia Repšį. Aišku būtinai reik degtukais iš "Maximos" su taškuota sierka prisidegt "Festą" su filtru ar kokį šlamštą jis ten rūko. Nu nežino žmonės kaip tas "Belomoras" atrodo, žino tik, kad turi būt dviejų spalvų ir pusiau permatomas - sueis ir toks, o degtukai kokių rado tokie ir gerai.  

Dramatiška muzika atneša epinį mūšį - 10 partizanų prieš 5 rusus. Partizanas nei vienas šovininės neturi, kulkosvaidininkas irgi su viena dėtuve. Bet jis gudrus - jo kulkosvaidis tik po vieną šūvį šaudo - pakaks visam mūšiui ir tų 20 kur dėtuvėje. Partizanai šaudo iš ateities gautu P-38 ir neturėtu MP-28, visų ginklai dailiai kertasi tuščiais šoviniais, kalena automatinė ugnis nors kulkosvaidininkas dar troboj. 

Ir tada Markulis nušauna Grafaitį - siužeto vingis, nes kaip čia dabar - o kur meilės linija. Vienintelis padoresnis vingis per 2 serijas. Baisiai ilga mirties scena su fone slo mo ginklus nežinančiais kaip laikyt aktoriais ir belekaip besikertančiais ginklais. Aišku įdėta ir tų pačių kadrų, nes nu negi gaila. 

VĖL miško kadras iš drono - nu geras tas dronas, gana. Ir tada vėl Marcelė, tada 10 min visokių komunistų moralių ir tada Grafaičio laidotuvės. 

Tada, pagaliau, sulėėėėtintai, ateina vokiečiai - su Kubelvagenu ir su motociklu (vairuotoją galėjo ir jaunesnį parinkt, bet nemoka dabartinis jaunimas emkės vairuot) ir šautuvais. Net kokių 20 - rimta invazija.

Prasideda kažkoks planas B, t.y. kalinių šaudymas, didelė atminties scena ir Gira krauna Marcelę vežt Sibiran, kad liktų gyva ir ją išsiveža su vokišku DKW (gal ir galėjo kur nutvert).
Marcelę ruošiasi išskraidint su AN-2 kukurzniku. Kurių jis laikų čia gal visiem aišku, bet reikėjo fone lėktuvo. Bet neišdega jiems - trys sukilėliai iškloja visus sargus šaudydami nuo klubo tuo pačiu kulkosvaidžiu tik jau serijomis su kompiuterinės grafikos liepsnomis (čia tik svarbiem mūšiam rezervuota opcija). 

IR KETVIRTĄ KART miškas su dronu - atsibodot. Sukileliai ryte jau nebe Kauno aerodrome, o kažkur miškuose, Marcelė su dviem skarom susivyniojus ir su megztiniu - šaltas birželis buvo. 

20 vokiečių su Kubelvagenu ir emka užima IX fortą. Visos klišės kokios tik yra - su atraitotom rankovėm ir pistoletais kulkosvaidžiais ant pilvų. Ir esesininkai ir ne, ir stori ir ploni, ir su akiniais ir be - Team Diwersity beveik.

Sniečkus plaunasi su kažkokiu nugyventu Mersu su netikrom priekinėm grotėlėm (svarbu, kad senai atrodo, nesvarbu, kad fig ar būtų turėjęs kažką panašaus).

Vokiečiam vadukas su perdidele uniforma ir gera tokia Suvalkijos tarme dalina komandas, o tikrasis VADAS iš kubelvageno su tokia pat per didele uniforma didingai stebi.

Pabaiga ir vokiečių okupacija.


Kaip matot nieko gero - vis dar toks pat sunkiai žiūrimas pilnas vieokių nusivaidinimų ir klaidų marmalas, tik antrame sezone pagardintas nuobodžiais fileriais ir super nuspėjamais personažais. Ar bus verta toliau kankintis žiūrint? Gyvai sekmadienį tikrai ne, geriau mediatekoje prasukant nuobodžias vietas. Ir ne todėl, kad istorija nuobodi - todėl kad ji netokia  

PAPRASTO ŽMOGAUS NUOMONĖ (bonus content) 
Salomėja Nėris yra pati jautriausia, sentimentaliausia, nuostabiausia poetė ir jokie kvailų neišmanėlių, mėgstančių teisti kitus, prasti straipsniai to nepakeis. Niekada.

2017 m. rugsėjo 13 d., trečiadienis

Šarvuotų visureigių konkursas

Ar jaučiate kaip ateina šaltis iš pietų - ne, čia ne ruduo, čia Zapach pratybos. Bet mes pasiruošę - pagavom kovinį plaukiką Šešupėje, sutvarkysim ir kitus. Visgi mes norim taikos todėl ruošiamės karui ir šį kartą šiek tiek užmeskim diletantišką ir taktinio treningo pūkų neprikritusią akį į šiuo metu vykdomą tokį konkursą - nekonkursą, pirkimą - nepirkimą - šarvuotų visureigių konkursą.
Atkreipkit dėmesį, kad Zapad(lo) proga krašto apsaugos ministerijos tinklalapis veikia prastokai - turbūt kremliniai hakeriai kažką rezga (arba sysadminas atostogauja).


Giliau paknisus apie tą pirkimą gal rastume ir daugiau pranešimų, bet paskutinis maždaug toks:
"KAM primena, kad šarvuotų visureigių įsigijimą planuoja pradėti 2020 m. Šiuo metu ministerijos specialistai dalyvauja tokiose galimybių demonstracijose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, ir kaupia duomenis apie rinkoje esančius visureigius. Lietuvos kariuomenėje šiuo metu yra naudojami HMMWV ir Toyota „Land Cruiser 200“ šarvuoti visureigiai"

Visų pirma ar mums reikalingi šarvuoti visureigiai. Čia jau kaip pažiūrėsi - nauja šarvuota technika (ir nauja techniką bendrąja prasme) niekada nekenkia, ypač turint omeny, kad turimi Hameriai ir Toyotos nekurti kaip šarvuotas transportas, todėl Hameris, kuris ir taip jau negarsėja didele galia, su papildomu svoriu tvarkosi gana sunkiai, Land Cruiseriai irgi ko gero.
Kariuomenės visureigiai ir šiaip auga didžiuliu tempu - kas prasidėjo nuo motociklo su priekaba, evoliucionavo pro Willis MB, HMMWV ir dabar sustojo ties 5-8 t. svorio šarvuota technika.

Visgi Lietuvoje galvojant apie kažkokius konvencinio karo veiksmus, šarvuoti visureigiai (kurie dažniausiai šarvuoti gana lengvai) nėra esminis veiksnys - kai svarbu transportuoti didelius kiekius karių, sunkvežimiai ir šarvuoti transporteriai sudaro transporto pagrindą, o žvalgyba ir patruliavimas "full scale" karo metu irgi būtų vykdoma šarvuota technika, kadangi šarvuoto ar gerai ginkluoto kontakto galimybė pernelyg didelė ir visureigio lygio šarvai nedaug ką pakeis.
Tokiame kare aišku svarbu NBC apsauga, bet masinio naikinimo ginklų naudojimo atveju vėlgi ne šarvų klausimas svarbus. Šarvuotas visureigis ir paprastas visureigis konvenciniame kare faktiškai atlieką tą pačią funkciją - transportuoja karius, tik šarvuotas visureigis tai daro su didesne atsarga. Nereiktų apie juos galvoti kaip apie šarvuotį skirtą mūšiui - tiesiog ateities kariuomenė liks iš viso be nešarvuotos technikos gabenti kariams - kariai darosi brangūs, technika pigi ir šarvuotas visureigis yra tiesiog naujų laikų Jeep ar HMMWV.

Bet negalvojant apie tą apokaliptinį karą, kam dabar tinkamas šarvuotas visureigis, kai dar kariuomenės nėra pilnai sulindę į šarvus? Jis yra tipiškas asimetrinio ar low intensity karo atributas, skirtas kovai su visokiais insurgentais, patruliavimui nepilnai saugiose teritorijose, policinėms operacijoms ir tokių operacijų palaikymui ugnimi, kai priešas ginkluotas ne daugiau kaip šaulių ginklais ir jo nedaug. Ypač Afganistano kalnų šunkeliuose, kur bet kokia didesnė technika, tokia kaip MRAP sunkiai pralenda, šarvuotas visureigis suteikia galimybę būt nenušautam keliaujant. Kitaip sakant, tai kol kas tipiškas misijų ginklas. Ir aš šitoje vietoje manau, kad viskas su tuo gerai - norim, kad NATO būtų su mumis - kariaukim misijose. O jei nenorim, kad mūsų kareiviai parvažiuotų dėžėse, teks investuoti ir į tinkamą techniką. Be to - maža kokių geopolitinių situacijų gali atsirasti - įsiveis kokie "partizanai" Belovežo girioje ar dar kas nutiks.

Pirkimą reik vertinti labai realistiškai - tokia technika yra reikalinga, bet reik suprast jos galimybių ribas ir iškomunikuoti, kokiu tikslu ir koks kiekis perkamas, kam mums jos reik ir, aišku, bandyti nesukelti tiek šaršalo kaip su "Boxeriais".

Ir nereikia klausyti trolių ir visokių interesų grupių, aiškinančių, kad galim pasigaminti patys. Ne - negalim. Taip Lietuvoje gaminame gaisrines, sunkvežimius, bet tai yra kėbulų gaminimas turint važiuokles, mechanines dalis ir visa kita. Technikai, kuri turi atlaikyti, kad ir lengvuosius ginklus, būtų mobili ekstremalioje situacijoje ir suderinta su visa litanija tarptautinių standartų reikalingas įdirbis ir žinios, kurios nėra gaunamos greit ir pigiai.
Koks gamintojas Lietuvoje sutiktų savo lėšomis sukurti prototipą, jį ištestuoti ir suteikti jam garantiją. Turbūt joks. Galim aišku kažkiek techninės priežiūros pirkti vietoje, bet ir čia - mes nekalbam apie traktorius ar autobusus, kur sugedo - ką darysi. Techniką prisižiūrėti turi patys kariai, kad galėtų ją prižiūrėti tada kada reiks ir šalia nebus autoserviso. Nes jokia firma neįsipareigos prižiūrėti kariuomenės techniką karo metu.

Taigi kas vyksta dabar - dabar vyksta neformalūs testavimai poligonuose. Panašu, kad tiekėjai patys pasiprašo ir jiem suteikiama galimybė demontruoti savo techniką. Kai pristatymas kariuomenei buvo paminėtas kaip privalumas įsigyjant "Boxerius" dabar visi gamintojai stengsis reik nereik pademonstruot savo techniką, tuo labiau kai visureigis ne šarvuotis ar haubica - jam nereik kažin kokios logistikos atsigabent į poligoną.

Kas jau išbandyta:

2016-10-17/21 "Oshkosh Defence" pademonstravo L-ATV šarvuotą visureigį

2017-06-12/23  „General Dynamics European Land Systems" pademonstravo savo "Eagle V" šarvuotą visureigį.
2017-09-4/7 "Daimler AG" pademonstravo LAPV šarvuotą visureigį, dar žinomą kaip LAPV Enok (jenotas - keistas pasirinkimas duot tokio kenkėjo vardą karinei technikai).
Iš karto galima atkreipti dėmesį į tai, kad kol kas pristatoma moderni, bet ne eksperimentinė techniką - L-ATV laimėjo JAV kariuomenės konkursą dalinai pakeisti  HMMWV (55 tūkst. vnt. pradinis užsakymas), LAPV ir Eagle V Vokietijos kariuomenė įsigijo iki 200 vnt kiekvieno, kiek pristatyta tiksliai neradau. Taigi nei senienų, nei niekeno netestuotų reikalų nėra.

Visi kol kas išbandyti visureigiai turi skirtingą genezę - L-ATV sukurtas iš specialiai konstruotų komponentų kaip nauja platforma (lengvesnis ir modernesnis M-ATV), LAPV yra šarvuota lengvojo automobilio (Mercedes G klasės) versiją, Eagle V sukurtas panaudojant lengvojo sunkvėžimio Mowag Duro važiuoklę.

Visi visureigiai turi šiek tiek skirtingą konstravimo eigą ir filosofiją.

 Oskosh L-ATV (Alfredo Pliadžio nuotrauka iš Kam.lt)

L-ATV yra tolimesnė ir lengvesnė 2009 metų Oshkosh M-ATV modifikacija, pirmą kartą pademonstruota 2011 m., kurios paskirtis labai atspindi šarvuoto visureigio idėją, nes jie buvo įsigyjami kaip saugesnė Hamerio alternatyva, turinti atlikti tas pačias funkcijas - transporto ir žvalgybos, bet būdami geriau integruoti į bendrą šarvuota technika apginkluoto dalinio struktūrą.
Iš visų visureigių jo bekelės galimybės atrodo geriausiai - nepriklausoma pakaba su didele prošvaisa, kurios aukštis reguliuojamas (nenurodoma, kokia sistema tam naudojama) ir ratų eiga, 300 Ag galia, bazinėje versijoje 6,4 t. svoris arba 46,9 Ag tonai. Čia aišku gana preliminarus svoris nes viskas priklauso nuo ginkluotės. Ginkluotė - viskas kas tiko HMMWV tik su geresne galimybę naudoti nuotoliniu būdu valdomą ginkluotę (didesni gabaritai, daugiau vietos sistemoms).
Iš visų išbandytų visureigių amerikietiškas  yra labiausiai ištestuotas ir "debugintas", turintis geriausias pravažumo galimybes (bent teoriškai), bet kartu ir didžiausias. Kaina irgi mažesniame užsakyme sieks bent 450.000 Eur už vienetą.

Mowag Eagle V (Wikimedia Comons nuotrauka https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Mowag_Eagle_V.jpg)

Eagle V pristatytas 2010 metai ir yra tolesnė 2003 m Eagle IV evoliucija, t.y. šarvuota Movag Duro sunkvežimio versija. Mowag Duro gaminamas nuo 1994 ir tikrai negalima sakyti, kad yra naujas gaminys. Galia yra 245 Ag, svoris nurodytas įvairai bet prasideda nuo 7 t., taigi 35 Ag/t. Pakaba labai įdomi - priekyje ir gale pakaba priklausoma su vientisomis ašimis, bet sumontuotomis De Dion sijų principu su ant sijų viršaus sumontuotais reduktoriais - paprasčiau nei nepriklausoma pakaba, artikuliacija pakankamai didelė, bet prošvaisą mažesnė.
Dėl didelių gabaritų ginkluotės pasirinkimas turėtų būti toks pat kaip ir L-ATV.
Šveicariška technika aišku nepigi ir vidutinė Eagle IV kaina yra apie 600.000 Eur. Atnaujinta versija kažin ar bus daug brangesnė, viskas kaip visada priklauso nuo ginkluotės ir užsakymo dydžio.

 LAPV (Audriaus Matuzo nuotrauka iš Kam.lt)

LAPV yra jau kitos kategorijos šarvuotas automobilis - tai faktiškai naujausia karinė Mercedes G klasės visureigio karinė versija (po Wolf, AGF Serval ir IFAV). Nuo kitų versijų ją skiria visų pirma uždaras šarvuotas kėbulas. Visureigis priimtas į Vokietijos kariuomenė ginkluotę, bet pagal tai, kokie kiekiai įsigyjami ir žiūrint į gerokai didesnių ir galingesnių šarvuotų automobilių kiekį toje kariuomenėje, juo keičiami nešarvuoti visureigiai ir pirmiausia tai yra sustiprintas štabo automobilis ar kompaktiškesnis misijų visureigis.
Visureigio svoris 5,4 tonos, galia 184 Ag, (kai kur minimos ir galingesnės versijos, bet tiap neaiškiai) taigi 34 Ag, tonai - tik šiek tiem mažiau nei Eagle V, bet žiūrint į gerokai mažesnius ratus, mažesnę prošvaisą, pilnai priklausomą pakabą, kuri mažai keista nuo 1979, pravažumas yra mažesnis nei didesnių visureigių. Aišku mobilumo prideda mažesni gabaritai ir svoris, kurie padėtų manevruoti, bet čia kažin ar pakankamas privalumas.
Kita problema su mažesniais gabaritais yra mažesnės ginkluotės galimybės - 12,7 mm kulkosvaidžiai kartasi montuojami ant Mercedes G, klasės bazės, bet daugiausia ant "plikų" visureigių. Realiausia ginkluotė - 7,62 mm. kulkosvaidis su nuotoliniu valdymu.
Šioks toks privalumas Lietuvoje yra karių susipažinimas su tokiais visureigiais, nes G klasės visureigiai naudojami Lietuvos kariuomenėje (NATO labdara), bet vėlgi LAPV irgi ne už dyka - kaina iki galo neaiški, bet vokiečiai mokėjo maždaug po 670.000 Eur už vienetą.

Iš to kas dabar bandoma tai L-ATV atrodo geriausiai, bet turint omeny Lietuvos kariuomenės potraukį prie visko kas vokiška, visaip gali būti. Lauksime kas toliau bus bandoma ir kokie bus konkurso reikalavimai (kiek tai bus viešinama).


PAPRASTO ŽMOGAUS NUOMONĖ (bonus content)
Atsimenu vat seniau turėjo Kaziuks Nivų - ot tai džips buvą - kaip repliojom laukais brakonieriaudami, pamatį paskui kaip lupė gamtosauginykai šatrais. Ir nieko. Nu tik padangas ir langus prašovę nu ir mum biškelį kliuvą - muset toli buvom. Vat kur technika yr, gaila tik išmetem paskui šrotan bo dujos laist pradėjo tai nebejo viduj kuryt.

2017 m. rugpjūčio 13 d., sekmadienis

Sielą žudantys darbai

Sveiki. Vasarojimas (t.y. darbas ir bandymas ištaikyti į tarpus tarp lietų ir išlįsti iš Vilnecijos) šiek tiek trukdo parašyti daugiau ir pasidalinti su jumis neįkainojama informacija apie ypatingos svarbos dalykus.
Bet jie vyksta - artėja visiškai netikėtas ir tikrai nenuspėtas "Savanorių kainos" tęsinis "Partizanų kaina" - mūsų akis šers ir istorinę sąmonę glostys bent jau pagal (sneak prewiev) žydus nuo klubo nesitaikant šaudantys vokiečiai, asfaltuotais kaimo keliais lakstantys girti lietuviai baltaraiščiai ir aišku mylimiausia raudonoji erkė Salomėja. Morališkai tai šio serialo grėsmė beveik lenkia "Zapad(lo)" manevrus.
Taigi yra ko laukti. Šį kartą šiek tiek apie darbo pasirinkimus - tiksliau kuo geriau nebūti, jeigu nenorite gyventi pastovioje blogoje karmoje. Kai per vieną dieną teko sutikt beveik visus iš išvardintų, pagalvojau, kad gal ir jums tai bus įdomu ir naudinga.
Nerašysiu tiesiog apie blogus darbus - beveik visi darbai turi kažkokią prasmę, bet yra darbai, kurie nužudo sielas (jei išvis yra toks daiktas) ir žmonės įgauna nuoširdžią panieką visiem kitiem gyviem daiktams, o ir juos pačius pradeda laikyt kažkokiais kenkėjais,
Galvosite kad visi tokie straipsniai yra begėdiškas ripoffas ir kad aš jau nebeturiu ką rašyt ir kopijuoju Nekliudos straipsnius. Nereik smerkti, nes aš tikiuosi duoti kažkokios pridėtinės vertės jums, šių profesijų atstovai, kaip toliau tobulėti, ne vien tik užpilti ant jūsų bačiulizmo. 
Taigi TOP 5 profesijos yra (eilės tvarka nesvarbi).
Pavežėtojai ir Vilniaus viešojo transporto vairuotojai. Gana plati kasta, kuri apima du skirtingus sektorius - vienoje pusėje vienintelis oficialus autobusų ir troleibusų tinklas, kitoje - pusiau šešėlinis verslas.

(http://zlin.cz nuotrauka)
Visi jie tampa parijais visuomenėje dėl to paties - patologiško kelių eismo taisyklių nesilaikymo - troleibusai ir autobusai tau niekad neleis persirikiuoti, visada važiuos per geltoną, o jei reik ir raudoną, nestos praleisti prie perėjos. Žiedai tai jiems išvis mistika - kodėl autobusai įvažiuoja į žiedą belekuria juosta ir išvažiuoja tokia bet belekuria (ne ta kuria išvažiavo) nors jiem ne kaip troleibusam nereik laidų žino gal tik kokie nors eismo dievai gyvenantis aukštame kalne prie pirmo parko. Kai galiausiai jie sukelia kokią avariją ar ką nors pervažiuoja, visada būna tas pats liūdnas veidas ir tie patys pasiaiškinimai - nemačiau, negalėjau, skubėjau, netyčia.
Kodėl tie vairuotojai tokie - kas ten žino - troleibusų ir autobusų vairuotojai ko gero automobilių nevairuoja ir nežino, kad kai jie užima pusantros juostos nelabai yra kaip juos apvažiuot, ir kad anksčiau ar vėliau chamiškas važiavimas baigsis avarija.
Pavežėtojai tai dar žiauriau - jei matote kaip supuvęs Toyota Prius su dujomis lekia +30 km/h leistino greičio ir dar visur palieka degančių stabdžių kvapą - neabejokite, kad jis apklijuotas pavežėtojų lipdukais. Ir neatlieka jie tokios vertingos funkcijos kaip jiems atrodo - tame pat kamštyje reik visiem stovėt. Tas mašinas nepakenktu profilaktiškai policijai patikrint, pageidautina su šunimis.
Galvojau dar pridėt kontrolierius, bet jie kaip kelių policija - bent įstatymiškai teisūs.
Viešasis transportas ir pavežėtojai aišku geriau nei vžiuot girtam ar trenktis kažkur siaubingu oru, bet anksčiau ar vėliau šie darbuotojai pranyks nes autobusai ir troleibusai nustatytu maršrutu sugebės ir patys važinėtis nenužudydami nieko kaip kokios Teslos, o paklaikusius pavežėtojus tiesiog išgaudys ir atims teises, arba uždraus tą visą reikalą.
Koks galėtų būti patarimas tobulinti jų veiklą - paprastai - pavežėtojus reik uždraust, nes visa ta idėja yra vienas diedelis feilas ir naivu buvo tikėtis, kad purvinas taksi verslas staiga taps skaidrus paleidus visą reikalą suktis nugverusiu Priusų ir Uberistų rankose.
Troleibusų vairuotojams įvest Regitros rengiamus saugaus eismo kursus, kurie būtų apmokami iš baudų, kurias sumokėtų troleibusų parkas už KET pažeidimus (tam reikalingas efektyvus gaudymas). Taigi daugiau baudų - daugiau nuobodžių kursų - tiek darbdavys tiek darbuotojas suinteresuotas važinėt gražiai.

Sendaikčių pardavėjai. Jeigu norit pasiklausyti blevyzgojančių nesąmones vidutinio amžiaus vyrų, apsirengusių keistais drabužiais, kvepiančių degtinėle ir apsikrovusių šūdniekiais - neieškokit toliau kaip "Kompensos" parkingas ir "Karolinos" sklepas šeštadienio ryte arba prie "Akropolio" sekmadienį.
 (BBC nuotrauka)
Jau kokius 10 metų apsilankau tuose turguose ir žmonės ten nelabai pasikeitė, kaip ir daugumos jų stalo turinys. Visi ten tokie Napoleonai Big time operatoriai šneka apie visokius ten dealus, kuriuos padarė ir kaip ten ką gerai prastūmė, bet kaip tos pačios baisybės ant stalų mėtosi metai iš metų ir šlamšto transportiniai busikai tik dar labiau sukirmiję.
Kai atsirado geri internetiniai turgai ir Euras, biznio planas ten visų panašus - pirk arba mainyk viską dideliais kiekiais ir paskui bandyk prakalti brangiai po vieną kokiam kvaileliui ar turistui. Tik, kad nesimato tų pardavimų. "Kiek moneta kainuoja?" "Du Eurai" "Tai kad  20 centų verta ne daugiau" "Oi oi iš kur taip žinai, ką tu čia man aiškini". Pats aišku pirko už kokius 10 Eurų 5 kilogramus tų monetų. Toks vaizdas, kad jie ten net nenori uždirbti, ar ką parduoti, tik tiek, kad nereik vaizduot didelių žinovų - internetą visi turi, kainas visi žino.
Yra ten kažkiek tokių kurie ateina daryt biznio - atskirsit lengvai - per metus pasikeičia visas stalo turinys, nesmirda šnapsu ir neatrodo, kad savo prekes susirinko konteineriuose. Su tokiais ir reik ten biznį daryt. Čia kaip mokė mane seni žmonės - prieš pirkdamas pieną turguje, pažiūrėk, kokios bobutės panagės.
Koks veiklos tobulinimas galimas - ko gero jokio - ten žmonių gyvenimo metodas toks. Tie kas nori uždirbt uždirba, tie kurie nori pasėdėt, pagert, paskui pašvinkę pasivažinėt po Vilnių, grįžę pasiriet su žmona, jei ji dar nepaliko irgi ten randa savo vietą. Patarimas tiem kas nori ten ką nors pirkt - visada pasižiūrėkit kokios kainos LIETUVIŠKAM internete ir nemokėkit daugiau.

Šrotininkai Viena iš kategorijų, su kuria daug kas nesusiduria, nes ten gana specifikuota rinka - po šrotus trankosi tie, kas važinėja senom mašinom, kažką remontuoja, tiuninguoja arba tiesiog mėgsta mašinas daužyt.

(openthemagazine.com nuotrauka)
Va ten ir susiduriate su šrotininkais - ten labai dažnai sistema kaip Indijos kastose - savininkas šrote nesirodo ir gyvena sau, vadybininkas yra didžiausias šulas - jį atskirsite iš laisvų rankų įrangos ausyje, visą laik smilkstančios cigaretės ir švarios "specofkės". Jis dažniausiai sėdi pavėsyje (arba šilumoje jei žiema). Ir dar yra ardytojai - dažniausiai nelegaliai dirbantys, į klausimus neatsakantys ir murzini baudžiauninkai, kurie tiesiog dirba ir stengiasi nepakliūt į akis.
Šroto vadybininkas yra toks kaip šiukšlyno imperatorius - telefono niekada nekelia be 8 suskambėjimo (nors klykia jis jam tiesiai į smegenis), nieko nežino ir jam visada reik paskambint po 15 min., bet jis vistiek nieko nežino, jei kažką turi dažnai nebeturi kai laikas būna pirkt arba tai yra ne tai ko tau reikia. Šrotininkas niekada nežino kokios tau dalies reikia, nes jam nepatinka tas darbas ir išvis, ko tu po jo šiukšlyną slankioji. Jie uždirba tik iš auksinės kantrybės žmonių kurie netingi su jais terliotis ir iš remontininkų, kurie su 0,7 išsiperka šrotininkų draugystę ir malonę.
Šiais laikais kai internetas pilnas instrukcijų, naujų detalių ir autoservisai pagaliau nebėra vietos kur veži savo mašiną tolimesniam sugadinimui, šrotai kaip ir turgūs gyvena iš konservatyvių žmonių. Kai kurie aišku tampa labai modernūs su tinklalapiais ir netgi keliamais telefonais, labai specializuoti ir dažnai integruoti su autoservisais.
Kaip pagerinti šrotų veiklą - pradėti gaudyti juose nelegalus, teršėjus, visokius šūdmalius (pamenat didįjį Vilniaus gaisra, kai nuo šroto darbų visas pakraštys atrodė kaip Alepas po Asado antskrydžio) taip priverčiant kitus labiau stengtis. Ir jei šrote sutinkat eilinį "šiukšlynų imperatorių" nevažiuokit ten antrą kartą.

Pasų - teisių - pažymų išdavėjos. Būna ten gal ir vyras vienas kitas, bet tokio neteko sutikt.
Čia iš tikro galima aprašyt kaip sėkmės istoriją, nes jau nebėra problemų tiek, kiek būdavo seniau ir viską išsprendė mūsų mielieji draugai ir ateities priešai kompiuteriai ir robotai - ateini, supildai, nusifotografuoji ir viskas. Piktoms tetoms daug mažiau galimybių pasireikšt ir parodyt tau, koks tu menkas ir niekingas kirminas esi, tiesiog krislas jos akyje.
Seniau vat tai būdavo tikra linksmybė - gyveni viename mieste, teises laikai kitame, atsiimi trečiame. Ir nežinai ar nuvažiavęs (tiksliau nuvežtas, nes teisių taigi neturi) 100 km. tas savo teises gausi, nes pikta teta žino, kad teisės bus atvežtos per savaitę, bet laukimo periodas 14 dienų ir ji atsisako patikrinti ar jas atvežė jei paskambini anksčiau nei 15 dieną. Ir jei, neduokdie, pasirodai anksčiau tai turi atklausyt moralą, atlaikyt juodosios mambos nuodų mirtinumo žvilgsnį, ir pasiėmęs teises bėgt į tualetą nuo diarėjos bangų.
Su pasais mažmiesčiuose būdavo panašiai - jei parašydavai ką netiksliai į langelį, arba atrodydavo, kad tavo parašas nepakankamai gražus, būdavai maždaug prilygintas kažkokiam asocialiam žulikui (tetos dažnai būdavo ex.milicininkės, stumiančios laiką iki pensijos).


Vidaus kokybės auditoriai. Dar žinomi kaip "Ofiso policija", "Maitvanagiai" arba "Tie". Jie yra gana universaliai nemėgstami. Didesnėse įmonėse ar įstaigose jie dažnai atsiranda su tiek pat universaliai nevertingu popieriniu ISO9001 standartu, kuris kiekvienam darbui numato tik vieną būdą ir 15 popiergalių (mažose įmonėse tas standartas numetamas ir pamirštamas iškart po audito, o ir mokėt ofiso policijai jos neturi iš ko).

 (Zachary Scott/Getty nuotrauka)
"Taigi reikalingas jis, kokybė ir taip toliau..." sakysit - kiek didžiausių pasaulyje kompanijų suka galvą dėl tokios popierinės kokybės? ISO standartai svarbu dangteliams, konteineriams ir varžtams, kad visur būtų vienodi, bet ne vienodai kokybei, nes nėra tokio dalyko, kaip vienoda kokybė skirtinguose darbuose.
Vienžo su ISO ar be, vidaus auditoriai yra žmonės kurių darbas yra gaudyti visus kas blogai dirba, ir tokiu pasipiktinusiu - nesupratusiu tonu bartis ir piktintis, kodėl ten koks popiergalis nebuvo užpildytas per 5 dienas, o tik 7 dieną. Tikrai milžiniškas skirtumas, kai popierių pildymo patikra vyksta kas pusantrų metų ir galutiniam klientui vienodai rodo, kada kokie vidiniai veiksmai atliekami.
Blogiausia, kai įmonėje ar įstaigoje vidaus auditoriam uždeda KPI, kuris būna "identifikuoti pažeidimai", "prevenciniai veiksmai" ar kas panašaus. Tuo valdžia paleidžia pasiutusius šunis ant savo darbuotojų. Nes kuo darbuotojai dirba blogiau, tuo auditoriam daugiau algos. Jei darbuotojai dirba gerai, auditoriai tupi su 80 proc. uždarbio ir yra suinteresuoti, kad darbuotojai dirbtų blogiau. Tada prasideda medžioklė be varovų - vieni dirba kaip visada, kiti laukia (arba aktyviai dirba ties) tvarkos keitimu, kad paskui prigaudyti tų, kurie dirba pagal seną tvarką.
Ar tokia pozicija išvis reikalinga? Dažnai tai eilinė šilta vieta kažkam stumti laiką ir tinkamai nuteikus ir motyvavus gerai dirbti darbuotojus, tijūnas su botagu nereikalingas. O kaip tada patikrint - reik susigalvot rodiklius, kuriuos tikrintų excelis arba kokia kitokia sistema ir nereiktų piktos tetos ar dėdės su "čeklistu".
Patarimas veiklos tobulinimui - neskirkit kokybės auditoriais žmonių, kurie nedirbo darbo, kurį turi tikrinti - taip jie gauna instant blogą karmą, disrespektą ir diarėjos bangas.


PAPRASTO ŽMOGAUS NUOMONĖ (bonus content)
Ale vat Kaziuko šroti tai mes visada gerai su juo susišnekam, nu nors nieko ti neperku, ale pašnekėt įdomu. Pasjuokiam kaip jo žmona metrikacijoj popierius rašinėja, tai sakė net nebešneka telefonu su niekuo - kad jau noria tegu elėj atstovi prie kabinetą. Tik vat nabagį vėl apknisą turgi, nu visiškai nebemažna nikuo tikėt.