2017 m. rugpjūčio 13 d., sekmadienis

Sielą žudantys darbai

Sveiki. Vasarojimas (t.y. darbas ir bandymas ištaikyti į tarpus tarp lietų ir išlįsti iš Vilnecijos) šiek tiek trukdo parašyti daugiau ir pasidalinti su jumis neįkainojama informacija apie ypatingos svarbos dalykus.
Bet jie vyksta - artėja visiškai netikėtas ir tikrai nenuspėtas "Savanorių kainos" tęsinis "Partizanų kaina" - mūsų akis šers ir istorinę sąmonę glostys bent jau pagal (sneak prewiev) žydus nuo klubo nesitaikant šaudantys vokiečiai, asfaltuotais kaimo keliais lakstantys girti lietuviai baltaraiščiai ir aišku mylimiausia raudonoji erkė Salomėja. Morališkai tai šio serialo grėsmė beveik lenkia "Zapad(lo)" manevrus.
Taigi yra ko laukti. Šį kartą šiek tiek apie darbo pasirinkimus - tiksliau kuo geriau nebūti, jeigu nenorite gyventi pastovioje blogoje karmoje. Kai per vieną dieną teko sutikt beveik visus iš išvardintų, pagalvojau, kad gal ir jums tai bus įdomu ir naudinga.
Nerašysiu tiesiog apie blogus darbus - beveik visi darbai turi kažkokią prasmę, bet yra darbai, kurie nužudo sielas (jei išvis yra toks daiktas) ir žmonės įgauna nuoširdžią panieką visiem kitiem gyviem daiktams, o ir juos pačius pradeda laikyt kažkokiais kenkėjais,
Galvosite kad visi tokie straipsniai yra begėdiškas ripoffas ir kad aš jau nebeturiu ką rašyt ir kopijuoju Nekliudos straipsnius. Nereik smerkti, nes aš tikiuosi duoti kažkokios pridėtinės vertės jums, šių profesijų atstovai, kaip toliau tobulėti, ne vien tik užpilti ant jūsų bačiulizmo. 
Taigi TOP 5 profesijos yra (eilės tvarka nesvarbi).
Pavežėtojai ir Vilniaus viešojo transporto vairuotojai. Gana plati kasta, kuri apima du skirtingus sektorius - vienoje pusėje vienintelis oficialus autobusų ir troleibusų tinklas, kitoje - pusiau šešėlinis verslas.

(http://zlin.cz nuotrauka)
Visi jie tampa parijais visuomenėje dėl to paties - patologiško kelių eismo taisyklių nesilaikymo - troleibusai ir autobusai tau niekad neleis persirikiuoti, visada važiuos per geltoną, o jei reik ir raudoną, nestos praleisti prie perėjos. Žiedai tai jiems išvis mistika - kodėl autobusai įvažiuoja į žiedą belekuria juosta ir išvažiuoja tokia bet belekuria (ne ta kuria išvažiavo) nors jiem ne kaip troleibusam nereik laidų žino gal tik kokie nors eismo dievai gyvenantis aukštame kalne prie pirmo parko. Kai galiausiai jie sukelia kokią avariją ar ką nors pervažiuoja, visada būna tas pats liūdnas veidas ir tie patys pasiaiškinimai - nemačiau, negalėjau, skubėjau, netyčia.
Kodėl tie vairuotojai tokie - kas ten žino - troleibusų ir autobusų vairuotojai ko gero automobilių nevairuoja ir nežino, kad kai jie užima pusantros juostos nelabai yra kaip juos apvažiuot, ir kad anksčiau ar vėliau chamiškas važiavimas baigsis avarija.
Pavežėtojai tai dar žiauriau - jei matote kaip supuvęs Toyota Prius su dujomis lekia +30 km/h leistino greičio ir dar visur palieka degančių stabdžių kvapą - neabejokite, kad jis apklijuotas pavežėtojų lipdukais. Ir neatlieka jie tokios vertingos funkcijos kaip jiems atrodo - tame pat kamštyje reik visiem stovėt. Tas mašinas nepakenktu profilaktiškai policijai patikrint, pageidautina su šunimis.
Galvojau dar pridėt kontrolierius, bet jie kaip kelių policija - bent įstatymiškai teisūs.
Viešasis transportas ir pavežėtojai aišku geriau nei vžiuot girtam ar trenktis kažkur siaubingu oru, bet anksčiau ar vėliau šie darbuotojai pranyks nes autobusai ir troleibusai nustatytu maršrutu sugebės ir patys važinėtis nenužudydami nieko kaip kokios Teslos, o paklaikusius pavežėtojus tiesiog išgaudys ir atims teises, arba uždraus tą visą reikalą.
Koks galėtų būti patarimas tobulinti jų veiklą - paprastai - pavežėtojus reik uždraust, nes visa ta idėja yra vienas diedelis feilas ir naivu buvo tikėtis, kad purvinas taksi verslas staiga taps skaidrus paleidus visą reikalą suktis nugverusiu Priusų ir Uberistų rankose.
Troleibusų vairuotojams įvest Regitros rengiamus saugaus eismo kursus, kurie būtų apmokami iš baudų, kurias sumokėtų troleibusų parkas už KET pažeidimus (tam reikalingas efektyvus gaudymas). Taigi daugiau baudų - daugiau nuobodžių kursų - tiek darbdavys tiek darbuotojas suinteresuotas važinėt gražiai.

Sendaikčių pardavėjai. Jeigu norit pasiklausyti blevyzgojančių nesąmones vidutinio amžiaus vyrų, apsirengusių keistais drabužiais, kvepiančių degtinėle ir apsikrovusių šūdniekiais - neieškokit toliau kaip "Kompensos" parkingas ir "Karolinos" sklepas šeštadienio ryte arba prie "Akropolio" sekmadienį.
 (BBC nuotrauka)
Jau kokius 10 metų apsilankau tuose turguose ir žmonės ten nelabai pasikeitė, kaip ir daugumos jų stalo turinys. Visi ten tokie Napoleonai Big time operatoriai šneka apie visokius ten dealus, kuriuos padarė ir kaip ten ką gerai prastūmė, bet kaip tos pačios baisybės ant stalų mėtosi metai iš metų ir šlamšto transportiniai busikai tik dar labiau sukirmiję.
Kai atsirado geri internetiniai turgai ir Euras, biznio planas ten visų panašus - pirk arba mainyk viską dideliais kiekiais ir paskui bandyk prakalti brangiai po vieną kokiam kvaileliui ar turistui. Tik, kad nesimato tų pardavimų. "Kiek moneta kainuoja?" "Du Eurai" "Tai kad  20 centų verta ne daugiau" "Oi oi iš kur taip žinai, ką tu čia man aiškini". Pats aišku pirko už kokius 10 Eurų 5 kilogramus tų monetų. Toks vaizdas, kad jie ten net nenori uždirbti, ar ką parduoti, tik tiek, kad nereik vaizduot didelių žinovų - internetą visi turi, kainas visi žino.
Yra ten kažkiek tokių kurie ateina daryt biznio - atskirsit lengvai - per metus pasikeičia visas stalo turinys, nesmirda šnapsu ir neatrodo, kad savo prekes susirinko konteineriuose. Su tokiais ir reik ten biznį daryt. Čia kaip mokė mane seni žmonės - prieš pirkdamas pieną turguje, pažiūrėk, kokios bobutės panagės.
Koks veiklos tobulinimas galimas - ko gero jokio - ten žmonių gyvenimo metodas toks. Tie kas nori uždirbt uždirba, tie kurie nori pasėdėt, pagert, paskui pašvinkę pasivažinėt po Vilnių, grįžę pasiriet su žmona, jei ji dar nepaliko irgi ten randa savo vietą. Patarimas tiem kas nori ten ką nors pirkt - visada pasižiūrėkit kokios kainos LIETUVIŠKAM internete ir nemokėkit daugiau.

Šrotininkai Viena iš kategorijų, su kuria daug kas nesusiduria, nes ten gana specifikuota rinka - po šrotus trankosi tie, kas važinėja senom mašinom, kažką remontuoja, tiuninguoja arba tiesiog mėgsta mašinas daužyt.

(openthemagazine.com nuotrauka)
Va ten ir susiduriate su šrotininkais - ten labai dažnai sistema kaip Indijos kastose - savininkas šrote nesirodo ir gyvena sau, vadybininkas yra didžiausias šulas - jį atskirsite iš laisvų rankų įrangos ausyje, visą laik smilkstančios cigaretės ir švarios "specofkės". Jis dažniausiai sėdi pavėsyje (arba šilumoje jei žiema). Ir dar yra ardytojai - dažniausiai nelegaliai dirbantys, į klausimus neatsakantys ir murzini baudžiauninkai, kurie tiesiog dirba ir stengiasi nepakliūt į akis.
Šroto vadybininkas yra toks kaip šiukšlyno imperatorius - telefono niekada nekelia be 8 suskambėjimo (nors klykia jis jam tiesiai į smegenis), nieko nežino ir jam visada reik paskambint po 15 min., bet jis vistiek nieko nežino, jei kažką turi dažnai nebeturi kai laikas būna pirkt arba tai yra ne tai ko tau reikia. Šrotininkas niekada nežino kokios tau dalies reikia, nes jam nepatinka tas darbas ir išvis, ko tu po jo šiukšlyną slankioji. Jie uždirba tik iš auksinės kantrybės žmonių kurie netingi su jais terliotis ir iš remontininkų, kurie su 0,7 išsiperka šrotininkų draugystę ir malonę.
Šiais laikais kai internetas pilnas instrukcijų, naujų detalių ir autoservisai pagaliau nebėra vietos kur veži savo mašiną tolimesniam sugadinimui, šrotai kaip ir turgūs gyvena iš konservatyvių žmonių. Kai kurie aišku tampa labai modernūs su tinklalapiais ir netgi keliamais telefonais, labai specializuoti ir dažnai integruoti su autoservisais.
Kaip pagerinti šrotų veiklą - pradėti gaudyti juose nelegalus, teršėjus, visokius šūdmalius (pamenat didįjį Vilniaus gaisra, kai nuo šroto darbų visas pakraštys atrodė kaip Alepas po Asado antskrydžio) taip priverčiant kitus labiau stengtis. Ir jei šrote sutinkat eilinį "šiukšlynų imperatorių" nevažiuokit ten antrą kartą.

Pasų - teisių - pažymų išdavėjos. Būna ten gal ir vyras vienas kitas, bet tokio neteko sutikt.
Čia iš tikro galima aprašyt kaip sėkmės istoriją, nes jau nebėra problemų tiek, kiek būdavo seniau ir viską išsprendė mūsų mielieji draugai ir ateities priešai kompiuteriai ir robotai - ateini, supildai, nusifotografuoji ir viskas. Piktoms tetoms daug mažiau galimybių pasireikšt ir parodyt tau, koks tu menkas ir niekingas kirminas esi, tiesiog krislas jos akyje.
Seniau vat tai būdavo tikra linksmybė - gyveni viename mieste, teises laikai kitame, atsiimi trečiame. Ir nežinai ar nuvažiavęs (tiksliau nuvežtas, nes teisių taigi neturi) 100 km. tas savo teises gausi, nes pikta teta žino, kad teisės bus atvežtos per savaitę, bet laukimo periodas 14 dienų ir ji atsisako patikrinti ar jas atvežė jei paskambini anksčiau nei 15 dieną. Ir jei, neduokdie, pasirodai anksčiau tai turi atklausyt moralą, atlaikyt juodosios mambos nuodų mirtinumo žvilgsnį, ir pasiėmęs teises bėgt į tualetą nuo diarėjos bangų.
Su pasais mažmiesčiuose būdavo panašiai - jei parašydavai ką netiksliai į langelį, arba atrodydavo, kad tavo parašas nepakankamai gražus, būdavai maždaug prilygintas kažkokiam asocialiam žulikui (tetos dažnai būdavo ex.milicininkės, stumiančios laiką iki pensijos).


Vidaus kokybės auditoriai. Dar žinomi kaip "Ofiso policija", "Maitvanagiai" arba "Tie". Jie yra gana universaliai nemėgstami. Didesnėse įmonėse ar įstaigose jie dažnai atsiranda su tiek pat universaliai nevertingu popieriniu ISO9001 standartu, kuris kiekvienam darbui numato tik vieną būdą ir 15 popiergalių (mažose įmonėse tas standartas numetamas ir pamirštamas iškart po audito, o ir mokėt ofiso policijai jos neturi iš ko).

 (Zachary Scott/Getty nuotrauka)
"Taigi reikalingas jis, kokybė ir taip toliau..." sakysit - kiek didžiausių pasaulyje kompanijų suka galvą dėl tokios popierinės kokybės? ISO standartai svarbu dangteliams, konteineriams ir varžtams, kad visur būtų vienodi, bet ne vienodai kokybei, nes nėra tokio dalyko, kaip vienoda kokybė skirtinguose darbuose.
Vienžo su ISO ar be, vidaus auditoriai yra žmonės kurių darbas yra gaudyti visus kas blogai dirba, ir tokiu pasipiktinusiu - nesupratusiu tonu bartis ir piktintis, kodėl ten koks popiergalis nebuvo užpildytas per 5 dienas, o tik 7 dieną. Tikrai milžiniškas skirtumas, kai popierių pildymo patikra vyksta kas pusantrų metų ir galutiniam klientui vienodai rodo, kada kokie vidiniai veiksmai atliekami.
Blogiausia, kai įmonėje ar įstaigoje vidaus auditoriam uždeda KPI, kuris būna "identifikuoti pažeidimai", "prevenciniai veiksmai" ar kas panašaus. Tuo valdžia paleidžia pasiutusius šunis ant savo darbuotojų. Nes kuo darbuotojai dirba blogiau, tuo auditoriam daugiau algos. Jei darbuotojai dirba gerai, auditoriai tupi su 80 proc. uždarbio ir yra suinteresuoti, kad darbuotojai dirbtų blogiau. Tada prasideda medžioklė be varovų - vieni dirba kaip visada, kiti laukia (arba aktyviai dirba ties) tvarkos keitimu, kad paskui prigaudyti tų, kurie dirba pagal seną tvarką.
Ar tokia pozicija išvis reikalinga? Dažnai tai eilinė šilta vieta kažkam stumti laiką ir tinkamai nuteikus ir motyvavus gerai dirbti darbuotojus, tijūnas su botagu nereikalingas. O kaip tada patikrint - reik susigalvot rodiklius, kuriuos tikrintų excelis arba kokia kitokia sistema ir nereiktų piktos tetos ar dėdės su "čeklistu".
Patarimas veiklos tobulinimui - neskirkit kokybės auditoriais žmonių, kurie nedirbo darbo, kurį turi tikrinti - taip jie gauna instant blogą karmą, disrespektą ir diarėjos bangas.


PAPRASTO ŽMOGAUS NUOMONĖ (bonus content)
Ale vat Kaziuko šroti tai mes visada gerai su juo susišnekam, nu nors nieko ti neperku, ale pašnekėt įdomu. Pasjuokiam kaip jo žmona metrikacijoj popierius rašinėja, tai sakė net nebešneka telefonu su niekuo - kad jau noria tegu elėj atstovi prie kabinetą. Tik vat nabagį vėl apknisą turgi, nu visiškai nebemažna nikuo tikėt.

2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

Amerikoj tai visi automatus nešiojasi....

Sveiki vasarojantys (jeigu šitą nesąmoningą orą galima taip pavadinti). Ar atkreipėt dėmesį, kad paskutiniu metu labai sumažėjo priminimai, kad mes kariaujam ir kad mus tuoj užpuls - arba visiem atsibodo, arba tiesiog vasara. Bet ateina Zapad manevrai, taip, kad reik neužmerkt akių ir laikyt paraką sausai. 

Šįkart vėl gi netrolinsim (labai daug), bet pabandysiu nušviesti vieną klausimą, kuris mane žiauriai veda iš kantrybės. Situacija dažnai būna kažkas tokio - koks nors 55+ amžiaus vietinis žinovas visų reikalų pradeda aiškint - "Pas amerikonus tai gali iš parduotuvės automatą nusipirkt, kas per nesąmonės, ką jie galvoja, visi ten automatus pikapuose vežiojasi" Oh realy. Ir aiškink neaiškinęs, kad tai nesąmonė (dažniausiai ir neaiškinu - alaus ir įsitikinimų lengvai nepramuši). Tai visgi kaip ten yra?





Pradėkim nuo to, kas yra "Automatas". Kaip pasakė kažkada kažkas kažkokiame forume - "Automatai kava, Kokakolą ir prezervatyvus pardavinėja". Jei rimtai tai yra prietaisas, kuris savaime atlieka kažkokią užduotį. Ar ne per platu ginklams ? - tikrai taip. Jeigu Miša Kalašnikovas nesugalvojo, kaip geriau pavadint savo kūrinį tik "Automatu", gal nereik čia visiem klijuot to paties štampo. 
Taigi automatiniai (vieną kart nuspaudus nuleistuką iššaunantis daugiau nei vieną šūvį) ginklai yra keturių pagrindinių tipų:

  1. Pistoletai - kulkosvaidžiai (Sub machine gun) - pvz. MP-40; MP-5; UZI; Kriss-Vector ir tt. Pagrindinis skiriamasis bruožas - naudojama amunicija, skirta pistoletams, šiais laikais tai daugiausia 9 mm. Luger arba .45ACP. 
  2. Šturmo šautuvai (Assault rifle) - klasikiniai žmonių vaizduotės "Automatai" -  M-16, M-4, AK-47, G-36. Pagrindiniai bruožai - pavienės ir automatinės ugnies galimybė, didelė (20-30 šovinių) dėtuvė, tarpinis (mažesnės galios nei šautuvo, bet galingesnis nei pistoleto) kalibras, šiuo metu absoliučiai dominuoja 5,56 NATO, 7,62*39 ir 5,45*39. Nuo jų kartais atskiriami stambesnio 7,62 NATO kalibro šautuvai, bet šioje diskusijoje tai nelabai svarbu.
  3. Kulkosvaidžiai. Pagrindiniai bruožai - dažniausiai aptarnaujami komandos, skirti šaudyti iš stacionarios pozicijos, su kojelėmis ar stovu, keičiamais vamzdžiais, daugiausia naudojamas juostinis šovinių padavimas. Pavyzdžiais - nuo FN MINIMI iki M2. Kalibrai - nuo 5,56 NATO iki .50 BMG. Kategorija dažniausiai užbaigiama ties 12,7 ir 14,5 mm kalibrais.
  4. Automatiniai pabūklais - automatiniai ginklai, šaudantis didesnio nei 12,7 ar 14,5 kalibro sviediniais. Nuo 20 mm. Vulcan aviacinės patrankos iki 100 mm. kalibro automatinių pabūklų, skirtų laivams. Šiandien mums tai nelabai aktuali kategorija, nors JAV civilinėje rinkoje yra ir tokių.
Yra daug visokių tarpinių ir maišytų ginklų - labai trumpi šturmo šautuvai kartais klasifikuojami su pistoletais kulkosvaidžiais, lengvieji kulkovaidžiai su šturmo šautuvais ir tt ir pan. Bet bazinė teorija yra tokia. Dabar atkreipkite dėmesį, kad jeigu bet koks ginklas neturi pilnai automatinio rėžimo, nes jis buvo taip pagamintas arba nepakeičiamai perdarytas, jis negali būti priskirtas kuriai nors kategorijai - nėra tokio daikto kaip pusiau automatinis kulkosvaidis - tais tiesiog šautuvas.

Vą taip visi įsivaizduoja "Automatus"



Šioje nuotraukoje gal nėra nei vieno automatinio ginklo, o gal yra. Esmė tame, kad iš išvaizdos nepasakysi. Todėl JAV ginklų draudikai bando jau daug metų pramušti terminą "Assault Weapon". Lietuviškai gal būtų "šturmo ginklas" ar koks "užpuolimo ginklas" ir pradėti ginklus drausti pagal tai kaip jie atrodo, o ne kaip veikia. Toks draudimas, dar žinomas kaip "Klintono banas", galiojo nuo 1994 iki 2004. Nebuvo iš jo jokios naudos, tiek jokios, kad net ginklų kontrolės advokatai gėdisi jį traukt į diskusijas.

Taigi visgi kaip ten JAV su tais automatiniais ginklais. Viskas ten ir paprasta ir sudėtinga vienu kartu, ir tikrai ne taip, kaip galvoja dauguma europiečių.

Pradėkime nuo pradžių - automatiniai ginklai nėra toks senas išradimas - jų pradžia yra apie 1880-1900 metus, kai buvo sukurtos pirmosios automatinių ginklų sistemos, tokios kaip Maxim, Hothkiss, Colt 1895. Šie ginklai po truputi pradėjo atsirasti kariuomenių arsenaluose, keisdami visokius rankom sukamus, tampomus ir lankstomus kulkosvaidžius ir dalį patrankų. Ginklai buvo nepatikrinti, brangūs, sudėtingi. Civiliams jie buvo minimaliai įdomūs ir faktiškai neprieinami - tik viena kita turtingesnė organizcija, kaip Pinkertono detektyvų agentūra galėjo sau leisti tokią prabangą. Kadangi civilinės rinkos nebuvo, nebuvo ir poreikio ją reguliuoti.

Viskas tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo, kurio metu kulkosvaidžiai jau buvo ištobulinti ir po truputį pradėjo rodytis lengvesni ir parankesni jų broliai - automatiniai šautuvai, lengvieji kulkosvaidžiai ir pistoletai kulkosvaidžiai. Kadangi JAV į karą vos suspėjo, ne tiek daug populiacijos galėjo susidurti su panašiais ginklais. Taigi, kol kas, dar niekam civiliniai ginklai buvo neįdomūs.

Viskas pradėjo keistis 1918-19 metais, kai, pavėlavęs į karą, veteranas generolas John T Thompson pradėjo savo žavingai pavadinto "Anihilator I" gamybą. 1921 metais, užsukus serijinę gamybą, šiuos pistoletus kulkosvaidžius pervadino į "Thompson Submachine Gun" arba M1921.


Va čia galima būtų dėti lūžio tašką - nors Thompson'as siekė pardavimų kariuomenei, jai tokių ginklų nereikėjo, visų pirmą dėl to, kad karas nebevyko, visų antrą dėl piktos 200 JAV dolerių kainos (apie 3000 JAV dolerių dabartiniais pinigais). Taigi juos pirko kas norėjo - pašto tarnybos, pavieniai policijos departamentai, valstijų milicijos, nacionalinė gvardiją, atskiri civiliai. Bėda ta, kad dar viena visuomenės dalis kaip tik pradėjo prasigyventi - banditai, kurie sėmė pinigus iš 1919 pradėto alkoholio draudimo. Va čia ir prasidėjo bėdos, kadangi galingiausi ginklai atsirado pas tuos, kurie turi pinigų. 
Tiesa M1921 turėjo kad ir nelabai stiprų konkurentą - M1918 BAR automatinį šautuvą, kurie po karo irgi buvo parduodami civilinėje rinkoje už baisinius 300 JAV dolerių. Nedaug kas juos pirko, dažniausiai nusikalteliai juos pavogdavo iš Nacionalinės gvardijos sandėlių. Jie buvo Clyde Barrow ir Bonny Parker "Weapon of choice", pagal legendą todėl, kad galėdavo be vargo pramušti to metų automobilių kėbulus. 

Atrodytų iš filmų, kad tų ginklų buvo velnias gyvas, bet iš tikro jie kaip buvo taip ir liko prabangos prekė. Bėda ta, kad didžiosios depresijos metu, tą prabangą sau galėjo leisti daugiausia visokie nusikalteliai, taigi 1934 metais buvo priimtas pirmas, ir iki šiol galiojantis pilnai automatinius (ir eilę kitų) reguliuojantis įstatymas National Firearms Act (NFA). Jame nėra atskirų automatinių ginklų kategorijų, visi jie laikomi "Machinegun".
Nesileidžiant į peripetijas, bet koks automatinis ginklas turi būti registruojamas pardavimo metu ir pirkėjas turi sumokėti 200 JAV Dolerių mokestį, pateikti dokumentus dėl kriminalinės praeities, pirštų antspaudus, nuotrauką ir vietinio teisėsaugos vado rekomendaciją (viskas, išskyrus teisėsaugos parašą, galioja ir dabar).
Jei ginklas parduodamas kitam asmeniui, mokestį papildomai moka ir dokumentus teikia naujasis savininkas ir taip toliau. Kaip matome, mokestis buvo baisiai didelis su idėja, kad niekas negalės jo sumokėti, o tie kurie galės, bijos registracijos ir nepraeis patikrinimų. Mokestis galioja ir dabar, jo suma nesikeitė, ir dabar, lyginant su pilnai automatinių ginklų, kuriuos galima parduoti (apie tai vėliau) kaina, yra katino ašara.

NFA įvedimas gerokai pakirto automatinių ginklų rinką, kuri ir šiaip nebuvo kažin kokia dėl didelių kainų, taigi iki antrojo pasaulinio karo ginklų tik mažėjo - nusikalteliai dalį prarasdavo ar atsikratydavo, naujų prekyba buvo baisiai brangi. Visgi gaminti ir prekiauti niekas nedraudė - tik susimokėk. 

Nedaug kas keitėsi iki pat šešto, septinto dešimtmečių - automatiniai ginklai buvo parduodami kartu su pusiau automatiniais, bet gamyba buvo gana ribota, nes paklausą ribojo kainos, mokestis ir formalumai - registracija, laukimo laikotarpis - net ir šiais laikais laukimo periodas siekia metus, kol formos būna patvirtintos. 

Septintame dešimtmetyje prasidėjo platesnis ginklų importas į JAV - amerikiečiai visada nemažai ginklų importavo, bet maždaug tuo metu daud Europos armijų nurašė seną ginkluotę ir konvertuoti ir nekonvertuoti automatiniai ginklai pradėjo rodytis JAV. Kadangi tuo metu ginklininkas ar firma, mokantis mokesčius ir esantis tai vadinamas III klasės gamintojas, galėjo, po mokesčių sumokėjimo ir dokumetų patvirtinimo, parduoti civiliams automatinius ginklus, rinka šiek tiek paaugo, ypač tokių pigių pistoletų kulkosvaidžių kai UZI, Ingram MAC-10 ir panašių dalykų.

1968 metais priimtas Gun Control Act of 1968 (GCA arba GCA68), kuris sukūrė daugumą šiuo metu JAV galiojančių ginklų įsigijimo procedūrų, JAV gaminamus pilnai automatinius ginklus palietė nedaug, bet buvo uždraustas importas ginklų, kurie neatitinka "sporting purpose" su tikslu parduoti juos civiliams. Kadangi niekaip nepavyko sugalvoti, koks tas "sporting purpose" tinka pilnai automatiniams ginklams, automatinių ginklų importas beveik sustojo - kažkiek dar gali importuoti dyleriai, bet tik pardavimui specializuotiem neciviliniams klientams. Aktą pasirašė respublikonas prezidentas Lyndonas B Džonsonas.

Bet galutinis smūgis per kepenis pilnai automatinių ginklų rinkai buvo Firearm Owners' Protection Act of 1986 (FOPA). Tuo metu JAV valdė respublikonai ir FOPA dvasia buvo apsaugoti ginklų turėtojų teises, užtikrinant, kad federalinė valdžia nerinktų apie juos informacijos, sustabdyti ginklų patekimą nusikalteliams ir pan. Viskas lyg ir gerai, bet akto svarstymo pabaigoje senatorius demokratas William Hughes prakišo į aktą savo pataisymus, pagal kuriuos pagal kuriuos civiliams asmenims uždrausta įsigyti ar turėti automatinius ginklus, pagamintus ir registruotus iki 1986. Ronaldas Reiganas aktą pasirašė, todėl, nors yra republikonas, jis niekada nebus iki galo mėgiamas ginklų mylėtojų tarpe (respublikonai prezidentai šiaip jau daugelį ginklus draudžiančių įstatymų ir aktų pasirašę). Kadangi aktas visiškai uždraudė naujų automatinių ginklų registravimą, nuo tada iki dabar registre yra tik 182619 automatiniai ginklai ar registruotos automatinės dalys, kurie neribotai gali būti parduodami civilinėje rinkoje. 

Po FOPA įvedimo JAV yra 2 (arba 2,5 tipo) automatiniai ginklai:
  • Transferable - tai ginklai, registruoti iki FOPA priėmimo (tas 182619). Tik juos galima parduoti atviroje civilinėje rinkoje, bet reikalingas 200 JAV dolerių mokestis, praeities patikrinimas, pirštų antspaudai, deklaracijos, nuotraukos. Pirkėjas dažniausiai turi bent metus palaukti, kol jo dokumentai patikrinami. Bet net ne čia kabliukas - kabliukas yra kaina - jei iki 1986 metų pilnai ir pusiau automatinių ginklų kainos mažai skyrėsi, kadangi gamyba kainuoja panašiai, dabar pusiau automatinis AR-15 kainuoja apie 800-1000 JAV dolerių, toks pat registruotas M-16 kainuoja nuo 15000 JAV dolerių, MP-5 20000-30000 JAV dolerių. Kadangi buvo registruotų ne vien ginklų, o tik automatinių komponentų, tokių kai gaidukiniai mechanizmai ir užkabos (triger pack, auto sear, etc), jie kainuoja irgi panašiai.
 
Taip - šis pirmakursio profkės frezuotojo lygio gaminys kainuoja 15000-20000 JAV dolerių. Automatinės užkabos dažnai naudojamos ginkluose, kuriais daug šaudoma - sutrynus vieną šautuvą, jis perkeliamas į kitą, nes registruota dalis yra būtent užkaba. 
  • Pre sample ir Post Sample. Pre sample tai ginklai, kurie dylerių buvo importuoti tarp 1968 ir 1986, bet nebuvo parduoti ir liko dyleriams. Reta kategorija, parduodama tarp dylerių, bet ribojama mažiau nei Post Sample - ginklai, pagaminti po 1986 metų.  Post Sample ginklus gali gaminti, įsigyti ir turėti tik III klasės gamintojai, kurie moka kasmetinį mokestį. Ji ginklus gali gaminti tik su tikslais juos demonstruoti ir pristatyti valdžios įstaigoms, valdžios įstaigų užsakymų, jėgos struktūroms etc. Šie ginklai civiliams nepatenka, bet ir jų kainos 10 kartų mažesnės. Šie ginklai dažniausiai "dirba" dylerių laikomose šaudyklose.
Taigi priežastys, kodėl "Amerikoje visi automatus nešiojasi..." yra nesąmonė:
  1. 2/3 žmonių Lietuvoje nesupranta kas yra automatinsi ginklas, ir jiems viskas, kas turi "bananinę dėtuvę" yra "automatas".
  2. JAV automatiniai ginklai yra prabangos prekė, kurią sau gali leisti labai nedaug kas. Pagalvosite - taigi gali patys ką nors pahakinti ir pasigaminti - teoriškai taip, praktiškai nelabai - tam reikia žinių, įrangos, o dauguma pusiau automatinių ginklų specifiškai padaryti, kad juos konvertuoti būtų baisinė knisliava. O ir kokių 10 metų praleisti federaliniam kalėjime su žmogžudžiais ir prievartautojais nelabai traukia.
  3. Automatiniai ginklai daugeliui žmonių yra investicija, kuri pastoviai brangsta, taigi niekas nesinešios ar nesivežios minimum 10000 JAV Dolerių vertės ginklo, kai yra tikimybę kad jį pavogs ar dar ką. Plius tas ginklas prisegtas prie jo asmens, taigi jei vagis ką nors su juo pridirbs, dar daugiau bėdos.
  4. JAV didžioji dalis automatinių ginklų, kuriuos matote Youtubėje yra Post Sample egzemplioriai, ir jei juo šaudo jūsų mėgiamas youtuberis, nereiškia, kad už kadro nestovi dyleris, kuris pagal įstatymą turi būti vos ne per ištiestą ranką nuo savo inventoriaus. Tokie ginklai taip pat būna visuose machine gun shoot's ir šaudyklose, kadangi jų vertė ne tokia didelė ir jei detonuos šovinys ir išlakstys skutais Post Sample kulkosvaidis, dyleris bus apie 1000 JAV dolerių iš kišenės (tiek pelno ko gero jam tas kulkosvaidis per dieną atneša šaudykloje kokiam Las Vegase), bet jei detonuos Transferable kulkosvaidis, savininkui finansiškai skaudės labai. Todėl daugumą tokių ginklų nepalieka seifų.
  5. Dalis valstijų tiesiog neleidžia automatinių ginklų arba riboja labiau nei federaliniai įstatymai - kas galima Arizonoje arba Naujojoje Meksikoje tikrai negalima Niu Jorke ar kokioje Comifornijoje. Taip pat tokių ginklų dažniausiai be policijos žinios negalima transportuoti per valstijų sienas.
Tikiuosi, kad iš šios ne įtin išsamios informacijos kažkiek apsišvietėte, kaip visgi yra JAV su automatiniais ginklais - čia dar būtų galima plėstis ir plėstis, bet jei kas jums pradės aiškint apie "Automatus Amerikoje" vykit jį šonan.


2017 m. gegužės 17 d., trečiadienis

Automobilinė dedukcija

Sveiki gerbiamieji. Ir gerbiamosios aišku - šis tinklaraštis gi politkorekcijos bastionas. Vėlgi primenu, kad karybos fronte nieko ypatingo nenutiko - mes vis dar NATO dalis ir mūsų vis dar niekas neužpuolė.
Tiesa pasaulyje vis dar nieks neišnaikino visokių brūdų teroristų, bet kol "winning their hearts and minds" nebus vykdoma "two in the heart and one in the mind" principu, dar reiks šiek tiek palaukti ramybės.

Nepamirškite, kad šį savaitgalį vyksta kasmetinė kariuomenės ir visuomenės vienybės ir partizanų pagerbimo šventė Panevėžyje, taigi ruoškite savo autobusų bilietus, dviračius ar plieninius draugus kelionei, nes tik kartą per metus galėsite pamatyti visą ką kariuomenė turi, ar norėtų turėti.

Vėlgi po įžangos įženkime į šios dienos temą apie automobilinę dedukciją. Pirmiausią apie ką visa tai - čia kaip tęsinys visų ankstesnių keistų automobilinių temų arba atsakymai į klausimus, kurių nieks neklausė.
Kas yra dedukcija, manau, aiškinti nereiks - kai Šerlokas Holmsas, pažvelgęs į šūdo dėmę ant vatsono bato elementariai nustato, kad jis ne tik nesenai gryžo iš parko, bet ir tai, kad konsteblis, kuris gaudo nesusirenkančius šunšūdžių, šiuo metu palikęs postą taigi, ko gero, tame rajone vyksta apiplėšimas. Supratote esmę.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „subaru meme“ 

Ir nekalbėsime apie automobilio markę iš serijos - Pasatas - kaimietis; BMW - marozas; SAAB - architektas; VAZ - hipsteris; Fiat - šykštuolis; Alfa Romeo - auto servizo darbuotojas ir panašiai. Apie tai jau prirašyta pakankamai, galite prasigooglinti.

Pakalbėkime, ką specifiniai automobilio bruožai, tam tikri gedimai arba dar kitokia keista specifika sako apie jo vairuotoją. Taigi:

Pradėkime nuo apšilimo:
  • Tolimos šviesos dienos metu - Ypač jei su jomis važiuojama kurį laiką - vairuotojas prie vairo įkalęs taip maždaug iki baudžiamojo kodekso. Nereikia čia sakyt, kad nepastebėjo - viduryje prietaisų skydelio didelė mėlyna lempa ir iš priekio mirksintys pikti eismo dalyviai turėjo padėt susiprast. Ko gero pradedantis pijokėlis, dar neperkandęs visų maskavimosi meno subtilybių.
  • Naktį vairuotojas važiuoja be šviesų - Tas pats kaip ir aukščiau, ir jūs nepatikėsite, kiek tokių yra. Nes tikrai, kai važiuoji mieste taigi taip šviesu nuo gatvės žibintų. Nesvarbu, kad nesimato, ką spidometras rodo, svarbu kad magiokas plaka. Automobilis dažniausiai koks nors vokiškas 1995 m. vintažas, kuriame užgesinus variklį šviesos neišsijungia pačios ir Pavlovo šuns refleksas pas vairuotoją tik jas išjungti, bet ne įjungti, kad neduok die, akumuliatorius nenusėstų
  • Naktį nepersijungia iš tolimų į artimas - Arba šviežias vairuotojas arba irgi jau krūminiai apsemti ir tos šviesos priekyje jau yra tiesiog dar vienas baltas arklys kaimenėje.
  • Posūkis mirksi ant tiesaus kelio - Irgi kartais latrelio požymis, bet dažniausiai vairuotojas kalba telefonu - atsiliepė į skambutį dar kieme, į pagrindini kelią posūkis gana nedidelis, svirtelė neatšoko tai ir važiuoja, nes dešinė ranka užimta. "Nepastebėjau" pasiteisinimas būtų tik traktoriam ir motociklam - kur kartais mygtukas neatšoka pats, o vairuotojo ausis ir smegenis virpina britvos žviegimas ar "Belarūso" murkimas, bet tokie irgi labai nervina užmiesčio kelyje su kairiu posūkiu važiuodami 10 kilometrų.
Visi aukščiau išvardinti sindromai manau tikrai žinomi policininkams ir jie visai prideramai čiumpa visus tokius nemokančius naudoti lempų pirmais numeriais ir ne be reikalo.
Kaip jūs manot kas padeda prigaudyt pijokų per reidą kai nėra kada čiupt visų iš eilės - ogi dedukcija.

Dabar keli bruožai, į kuriuos atkreipti dėmesį, jie kartais nusako automobilio istoriją ir vairuotojo santykį su juo:

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „car meme“ 
  • Skirtingos padangos ant tos pačios ašies - Vairuotojui nusispjaut į savo ir kitų saugumą - greičiausiai automobilis taip pat nedraustas, be TA ir šiaip išregistruotas. Vairuotojas vadovaujasi logika, kad bauda pigiau, nes retai važiuoja ir šita mašina išvis skirta žvejybai (gėrimui). Dažniausiai ne pensininkas, nes jiems 10 metų pakanka vieno komplekto vasarinių ratų kadangi į kapus vistiek važiuoją tik šiltuoju metu.
  • Vasarinės padangos žiemą - Aukščiau aprašyto atvejo analogas, bet dar drąsesnis. Dažniausiai galvoja, kad tos padangos iš tikro universalios ar dar ką panašaus. Lengva atskirti iš važiavimo žiemą 0,5 saugaus greičio, bendrai klaikios automobilio būklės ir supuvusių lengvo lydinio ratlankių, nes padangų nekeičia "nes labai gražūs lietnykai" (gal ir buvo 1995).
  •  Žieminės padangos vasarą - Jei pigesnis ar senesnis automobilis - dažniausiai retokai važiuojantis asmuo. Dažnai - pensininkas. Kartais aišku čia yra tik "žvėjybinė mašina" ir nėr ko cackintis su tom padangom. Jeigu automobilis gana geras ar apynaujis - žmogus turi butą Perkunkiemyje be rūsio ir neturi kur laikyti antro ratų komplekto, o gamintojo servisą už tai lupa baisius pinigus. Sunkiausiai dedukuojamas požymis, todėl svarbu, kaip jis dera su kitais. 
  • Lempos šviečia į lankas - Dažniausiai reiškia, kad apgavo garaže tvarkydami po avarijos ir sudėjo angliškas lempas. Tai veda prie to, kad automobilis buvo daužtas jau po registravimo Lietuvoje ir iki apžiūros dar yra laiko, ypač jei į lankas šviečia tik viena lempa. Tas pats galioja ir jei į lankas šviečia abi lempos, bet tokie vairuotojai dažniausiai būna pasiskolinę tinkamas lempas praeiti TA (ypač jei automobilis apynaujis ar brangus). Dažnai automobilių perpardavėjo požymis, ir tokio prie suktesnių.
  • Skirtingo formato numeriai - Jeigu tai ne senesnis visureigis, o lengvasis automobilis tai irgi reiškia, kad, dažniausiai už Atlanto, automobilis matė medį ar tvorą ar ką panašaus ir iš labai arti. Dažnai bruožas sutinkamas su "pranykusiomis" oro pagalvėmis, angliškomis lempomis ir kitais "pridaužtų" automobilių bruožais. 
  • Sportinis vairas automobilyje - Jeigu automobilis naujesnis nei kokie 1993 ir tas vairas tėra vienintelis sportinis daiktas - automobilis buvo gerai trėkštas į kažką ir kažkuris, gal net esamas, savininkas pagailėjo pinigų susidėti atgal vairą su oro pagalve. Šykštumo arba drąsos požymis. 
  • Skirtingi ratlankiai priekyje ir gale - Ypač jeigu veiksmas vyksta žiemą, arba priekyje ratlankiai lieti, o gale skardiniai - vairuotojas gatvinis lenktynininkas, galimai nelabai sėkmingas nes driftas baigėsi bordiuruose ir nelabai turtingas, nes nebuvo už ką pasikeist ratlankių.
  • Skirtingai tamsinti langai arba vienas galinis langas tamsintas, o kitas ne - Automobilis šviežiai po avarijos, ir vairuotojas neapsisprendžia - vėl tiuninguot ar nebeverta, nes vėl išdaužys. Dar gali reikšti, kad vairuotojas žioplas ir paliko kažką, kas suviliojo vagis.
Automobiliai netgi kartais pasako, kur vairuotojas dirba ar gyvena:

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „car park meme“
  • Nudaužyti lengvo lydinio ratlankiai - Vairuotojas gyvena kur nors naujame rajone, kur vietos statyti automobilius tik už pinigus, taigi tenka visą laik parkuotis paraleliai. Vairuotojo darbas taip pat gali būti kur nors senamiestyje, kur kiekviena Šimašiaus neapmokestinta vieta kas ryt yra automobilinės kovos objektas.
  • Akmenų nudaužytas stiklas ir lempa dešinėje pusėje - Vairuotojas gyvena arba turbūt turi giminių kur nors palei Via Balticą arba Lietuvos pasienį, taigi prisigaudo akmenų iš po furistų, kurie neapsisprendžia - keliu ar kelkraščiu važiuoti.
  • Akmenų nudaužytas visas priekis vienodai - Vairuotojas gyvena soduose ar kur gilokam užmiestį, bet ne vienkiemyje, o gyvenvietėje, iki kurios veda siauras vingiuotas žvyrkelis. Mokyklinio amžiaus vaikų neturi, dirba ne nuo anksti, taigi kai važiuoja į darbą, nebūna kaip aplenkti anksčiau išvažiavusį kaimyną.
  • Purvinas priekis automobilio priekis, bet švarus galas - Tas pats kaip ir anksčiau, bet kelias labiau ne žvyras, o molis. Identiška situacija su nereikėjimu anksti keltis.
  • Švarus automobilio priekis, bet purvinas galas - Tos pačios užmiesčio gyvenvietės vietinis, bet arba labai drąsus ir sugeba aplenkti kaimynus žvirkelyje, arba dirba nuo ankstaus ryto.
  • Priekinės durys nudaužytos ir pilnos vertikalių dryžių - Vairuotojas gyvena senam miegamąjame rajone arba dirba kur nors su padoria, bet labai užkišta automobilių aikštele. Kaimynai kas ryt važiuoja į darbą, bet jų vaikai į mokyklą nueina patys.
  • Galinės (arba visos) durys nudaužytos ir pilnos vertikalių dryžių - Gyvena ten pat kur ir ankstesnis vairuotojas, bet kaimynai vaikus vežioja į mokyklą. Jeigu dryžiai ir duobės extra dideli - kaimynų vaikus reik vežioti kėdutėse, bet kaimynai kėdučių pernakt nepalieka mašinose. Tai tik patvirtina hipoteze apie ne patį geriausią rajoną. Kita dryžių ant galinių durų priežastis gali būti kad kaimynė pensininkė bijo važiuot priekyje kai jos diedas vairuoja, ir labiau jaučiasi saugi galinėje sėdynėje.
Automobilio savybės dažnai išduoda ir įvairius savininko pomėgius ar verslus:
  • Cypia diržas arba spiegia stabdžiai - Jeigu savininkas be klausos aparato, reiškia jis niekada niekur neturi būti laiku, ir gali sėkmingai važinėti laukdamas mirtino gedimo. Greičiausiai Freelanceris interjero dizaineris, iš namų dirbantis programuotojas arba šiaip bedarbis. 
  • Automobilis pilasi mėlynais dūmais ir atrodo gana klaikiai - Toks pat neskubantis vairuotojas, kuriam reik automobilio kartą per metus, ir jei neprivažiuos tai pėsčias pabaigs eit. Dažniausiai be TA, draudimo ir viso kito. Masalas policininkams.
  • Automobilis pilasi mėlynais dūmais, bet atrodo neblogai ir su apynaujiu TA lipduku - Vairuotojas turi draugų techninės apžiūros stotyje.
  • Ant galinės palangės mėtosi meškerės - Savininkas nežvejoja, bet reikia kažkokio alibi kai su draugais važinėja pagert į sodybą. O kad netyčia nepamirštų, alibi vežiojasi su savimi. Jeigu dar buferio apačios atlankstytos arba trūksta kokios apdailos - gerti reik važiuot gana toli nuo pagrindinio kelio, kad žmona su savo Reno per kimsynus neatvažiuotų patikrint, kaip kimba.
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „car fishing meme“
  • Neveikiantis ir sulūžęs galinis valytuvas kombinacijoje su visiškai purvinu stiklu - vairuotojas darbo metu vairuoja krovininį mikroautobusą, "kabluką" ar furą ir yra pamiršęs apie galinio lango egzistavimą.
  • Prie kuro užpylimo dangtelio dyzelio dėmės - Kombinacijoje su pikapu ar visureigiu ar universalu - ūkininkas, kombinacijoje su neveikiančiu galiniu valytuvu - furistas. Taip pat savybė galioja jų šeimos nariams. 
  • Purvinas automobilio vienas šonas, dažniausiai kairys - Vairuotojas megsta grybaut, bet bijo nusukt nuo magistralinio žvyrkelio kad nenuklimptų. 
  • Žeme besivelkantis duslintuvas ant nepakrauto automobilio - Vairuotojo sode buvo geras bulvių derlius, bet kelio nieks negreideriavo. 
  • Žeme besivelkanti priekinė buferio apdaila ir variklio apsauga - Vairuotojas greičiausiai studentas, gyvena bendrabutyje ir kambariokai niekad lauk neišeina tai tenka mergužėles vežtis miškan.

PAPRASTO ŽMOGAUS NUOMONE (bonus content)
Moč, gali pasiimt raktus - niekur nebevažiuoju, jau viskas aišku, visiem. Einu prie upės, pažvėjot.